Didi ir paslaptinga visko pradžių pradžia
Prof. Petras Stirbys,
Niujorko mokslų akademijos narys
Daugelis mūsų linkę periodiškai susimąstyti, mintis koncentruojant į tikrąją priešistorę, šviesmečių šviesmečiais skiriančią mus nuo dabarties. Tos priešistorės atspirties taškas būtų singuliarumas – visko pradžių pradžia, kas yra unikalu, kas įvyksta tik vieną kartą. Smalsu aiškintis, bandant sužinoti, kas stovi už to singuliarumo ir kas jo iniciatorius.
Nelengvai narstoma tikrovė pasitarnavo įvairių požiūrių ir hipotezių atsiradimui, taip pat religinių ir mokslinių, kurių kiekviena savaip įdomi ir mus praturtinanti.
„Mes maži, Visata neaprėpiama“, – tvirtina fizikas ir kosmologas Šonas Kerolas (Sean Caroll), tuo menkai ką pasakydamas. Objektyvių įrodymų, sietinų su Visatos ir gyvybės kilme, stoka gimdo spėliojimus, o jiems nepasitvirtinus ar sukėlusius abejonių, įvairūs mąstytojai neatmeta Kūrėjo proto pasireiškimo ir, remiantis empirika bei loginėmis įžvalgomis, randama tam argumentų. Esama apdairesnių mokslininkų, kurie, panašu, mėgina apeiti tiesioginį dievybės vaidmens įvardijimą, tarsi nuogąstautų susilaukti viduramžiško senamadiškumo, interpretacinio iracionalumo ar davatkiškumo priekaištų. Štai Nobelio premijos laureatas Keničis Fukujis pripažįsta didingą Visatos struktūrą, prilygstančią „Dievo“ terminui, bet pavadino ją „išskirtiniu gamtos bruožu“. Racionaliai mąstant ir nepaisant pagarbos moksliniam metodui, Didžiojo sprogimo teorijai atsirasti (kurią pasiūlė Žoržas Lemetras (Georges Lemaitre)), anot Harvardo universiteto astronomijos profesorės Karin Oberg, padėjo niekas kitas, o idėja, būtent pati idėja, suponavusi, kad Visata turėjo turėti, privalėjo turėti pradžią, todėl jai reikėjo Kūrėjo. Taigi, tas pradinis ypatingo mįslingumo momentas niekam neduoda ramybės.
Jei remsimės mistika, sąvoka spontaninis atsiradimas (lot. sponte fieri, sponte originem) apsiriboja tik fakto konstatavimu, bet nusišalina nuo fenomeno atsiradimo mechanizmo paaiškinimo. Mechanizmo, kurio turbūt lyg ir nėra, sakytum, kažkuriuo momentu, dar gerokai prieš dažnai minimo laikmečio „anuo metu“, tiesiog nei iš šio, nei iš to radosi išeities substratas ir tiek. Savaime.
Nelengva rašyti apie kosminio masto įvykį pirmiausia dėl to, kad mums tiesiog keblu charakterizuoti, nusakyti tą didybę, kurioje talpiname mums patiems sunkiai suvokiamą materinių bei nematerinių vertybių kilmę, jų aprėptį, ir kuriomis disponuoja ne kas kitas, o Visagalis ir visur esantis (lot. Omnipotens et omnipraesens). Mūsų žodynas turtingas, bet kartu ir ribotas, pasijaučiantis tuomet, kai mėginame korektiškai ir pagarbiai atsiliepti apie Kūrėją ar Absoliutą, Jo kūriniją, Jo nuveiktų darbų autentiškumą.
Visa egzistuoja nuolatiniame kitime, turėdami omenyje dangaus kūnų judėjimo orkestruotę, kuriai niekada nepritrūksta energijos to judesio tęstinumui užtikrinti, o pajuokaujant, gal ir ne vietoje, – su orbitinio skriejimo neterminuota garantija, su amžinu inerciniu dreifu. Apsimetus netikinčiu, mėginu formuluoti klausimą: kur tas milžinas ir jo jėga, suteikusi Visatą sudarantiems kūnams pirminį postūmį? Astrofizikai užsimena apie kosminių kūnų nesuskaičiuojamą, dargi nebaigtinę daugybę (lot. innumera et infinita), kurią kažkada teko ne tik išjudinti, bet ir suteikti jai milžinišką greitį.
Mes, tikintieji, esame toli nuo minties, toli nuo hipotezės ir nuo plačiai žinomos fizikinės teorijos, spėjimo būdu teigiančios, kad Visatos startiniai pradmenys sietini su Didžiuoju sprogimu, kurio rezultatas – neaprėpiamos Visatos gimimas/atsiradimas. Žinoma, tai įdomi versija, kuri astrofizikų lyg ir nėra absoliutinama, beje, neretai pateikiama kaip prielaida, kaip tikėtina reiškinio iliustracija. Sprogimas, jei ir nutiko, tasai įvykis vadintinas perturbacija, reiškianti, verčiant iš lotynų kalbos, suirutę, sąmyšį, taip pat ir astronominio, kosminio masto. Per daug nesiginčydami, mes visgi turime savo konceptą, įskiepytą Bažnyčios.
Nieko naujo nepasakytume užsiminę, kad Visatą, jos beribę erdvę, ir viską, taip pat ir gyvybę su visomis jos egzistencijai reikalingomis sąlygomis Žemėje, sukūrė Absoliutas, Kūrėjas arba kitaip, Dievas. Žmogui buvo suteiktos išskirtinės savybės, patys įvairiausi jutimai ir pojūčiai – rega, klausa, skausmas, lietimas, beje, ne tik taktilinis, bet ir temperatūrinis, skonis, uoslė – taipogi garsinė kalba ir, svarbiausia, atmintis ir intelektas, suteikiantys nepaprastų gebėjimų kūrybai ir įvairiausiai veiklai. Ta veikla yra tikslinė, leidžianti pagerinti savąją egzistenciją, buities sąlygas, mobilumą, pasidairyti ir pamatyti, kas vyksta už Žemės ribų. Dar norėtųsi pridurti, jog dovanai gavome ir intuiciją/nuojautą, bet ji, sutikime, yra išvestinis dydis, atsirandantis iš visokių, įskaitant ir empirinės patirties įgūdžių. Tai be galo daug, tik mes nelinkę visko, kas gauta veltui, sureikšminti, mat neretai manome, kad tai įvyko savaime, o kitaip esą ir negalėję būti. Toks, ne tik Visatos, bet ir žmogaus konstrukto aiškinimas spontaniniu, atsitiktiniu jo atsiradimu, nutylint ar nenorint matyti „kažkieno“ pastangų, yra primityviai supaprastinamas.
Sutikime, kad Pasaulio sukūrimo idėjos sumanymui ir po to gatavo produkto pateikimui (operuojant gamybininkų terminais) prireikė nežemiško genialumo. Mes stveriamės už galvų, supratę kai kuriuos fizikinius dėsnius, kurie leido atsirasti dangaus kūnų judėjimo amžinojo variklio (lot. in aeternum mobile) veikimo modeliui, kuris yra genialiai paprastas. Mat mechaninio judėjimo amžinumas slypi tame, kad Dangaus kūnai juda vakuume, t. y. bekliūtėje erdvėje, o gravitacinės jėgos, adekvačiai suderintos su dangaus kūno skriejimo greičiu, atsakingai užtikrina atstumo balansą tarp gigantiškų materialių darinių ir neleidžiančių jiems patekti į mega katastrofas. Taigi mūsų intelektas kai ką pajėgia suvokti ir sau pasiaiškinti kas, kur ir kaip, tačiau jis klumpa, kai mėgina suprasti kas maloniai teikėsi „suorganizuoti“ Visatą ir suteikti jos materialiems kūnams pirminį judesį bei judesio greitį. Tikintieji daro aiškią prielaidą, tikėdami ir tvirtindami, jog tai neįsivaizduojamai protingos, mums nematomos Visagalės, visa lemiančios jėgos triūsas, kas reikštų: visa iš ten, gyvybė iš ten ir mes visi, visa žmonija iš ten. Tuo tarpu astrofizikai linkę manyti, esą pirminiame objekte kažkas įtaisė sprogmenis. Kažin.
Dievybės pastangų nematymas, o gal ignoravimas, manytina, ne tik menkina, bet ir žeidžia patį Kūrėją, pamirštant, kad pastarasis mažų mažiausiai nusipelno padėkos, jau nekalbant apie Jo šlovinimą ir garbinimą. Juk visa kas objektyviai nuveikta Visatos atsiradimo veiksme yra daugiau nei genialu, o mes – kosmoso, žmogaus ir apskritai gyvybės genezės vertintojai ar ekspertai – esame tokioje situacijoje, kad iš kuklumo turėtume… maksimaliai miniatiūrizuotis. Mums lieka tik stebėtis ir džiūgauti, suvokiant, kad patys esame atsiradę dėl to didingo proceso. Proceso, kurį kontroliavo jėga, prieš kurią mums privalu lenkti galvas.
Jei savo atmintį permestume neišmatuojamo ilgio tiltu į priešistorinės praeities gelmes ir beribių tolių horizontus, bei per visas iki šiol Žemejė buvusias žmonių generacijas, tai neabejotinai rastume įdomios medžiagos giluminiams apmąstymams. Tos medžiagos būtų be galo daug, jos nepajėgtume išanalizuoti ir apdoroti. Sumažinkime savo apetitus, stabtelėkime tik prie materijos genezės problematikos, atkreipdami dėmesį tik į du, ko gero, svarbiausius momentus. Kalba vyktų apie pradžių pradžią, tad vėl grįžkime prie jos.
Bet koks kūrybinis sumanymas, didelis ar mažas, bei jo įgyvendinimas susideda iš mažų mažiausiai dviejų etapų – 1) idėjos, projekto paruošimo ir 2) jo realizavimo. Priešingu atveju jokio rezultato tikėtis neverta. Tai elementaru ir kartu fundamentalu, pagaliau, tai šiuolaikinės vadybos veiklos algoritmas. Jei dėmesį sutelktume į Visatos kilmės užuomazginę pradžią, tai pirminis žingsnis, kurį kažkas turėjo padaryti, būtų projekto paruošimas, o dar tiksliau – pačios projekto idėjos sugeneravimas. O ta idėja, kurią jau matome neaprėpiamos Visatos „asmenyje“ yra daugiau nei fantastiška, pranokstanti bet kokią žmogišką vaizduotę. Žmogiškasis protas, jau vien mėgindamas įsijausti į beribius tolius su žvaigždėmis, planetomis, galaktikomis ir megagalaktikomis mažų mažiausia sutrinka, kai tik bando aprėpti svaiginančius didingumo mastus. Na, o antrasis etapas, kuris vadintinas, Visatos projekto įkūnijimu, nė kiek ne mažiau stulbinantis. Dar daugiau, juk viskas padaryta, na, sunku net patikėti, betgi tenka, – ogi iš nieko. Stabtelėkime ir įsiklausykime: Pasaulis, Visata buvo sukurti iš nepačiuopiamo substrato! Mūsų konfesijos doktrina aiškiai sako, kad Dievas viską sukūrė iš nieko, startuota nuo absoliutaus nulio. Dievas nesukūrė Visatos iš prieš tai egzistavusios materijos ar statybinių blokų. Pirminė materija nebuvo matoma (kai kurių tyrėjų manymu, galbūt buvęs dujinis miglynas), nes jos nebuvo, geriausiu atveju buvo vakuumas, o tai ta pati nieko alternatyva. Viskas atsirado pagal dievišką žodį arba komandą. Pagaliau, tas dujų miglynas, jei jis egzistavo, vis tiek kažkieno buvo sugeneruotas.
Taigi, priežastingumo būta, jo neneigia jokios hipotezės, tiek religinės, tiek pasaulietinės, tačiau priežastys aiškinamos skirtingai, jos dviejų rūšių – racionalios ir iracionalios.
Abu ką tik paminėti Visados atsiradimo etapai yra ir be galo įdomūs, ir mus iš kojų verčiantys. Daiktus vadinkime tikraisiais vardais – tai tikriausias stebuklas. Jeigu pačią Visatą, kaip kompozicinės idėjos ar dizaino sumanymą (kad ir supertalentingo žmogaus ar didelės žmonių masės jungtiniu protu), bent hipotetiškai lyg ir galima būtų įsivaizduoti, bet, suprantama, tik su mega išlygomis. Tuo tarpu pačios Visatos sukūrimas, jos techninis sprendimas ir pridavimas eksploatuoti net sapne nesusapnuojamas, jokiais būdais, tegul ir genialių einšteinų milijardinės minios protų pastangomis. Žmogus nedaro stebuklų, jis neturi tam galių, nors kai kurie jo atradimai daro esminę įtaką žmonijos vystymosi pažangai, kartais prilyginami stebuklams, kas pagal apibrėžimą nėra tiesa. Čia verta paminėti kun. Ričardo Doveikos pastebėjimą apie tai, kad „mes linkę ieškoti stebuklų, kai tuo tarpu pats žmogus yra stebuklas“.
Jau užsiminėme apie hipotezę, kuri Visatos kilmę aiškina Didžiuoju sprogimu, įvykusiu maždaug prieš 13-14 milijardų metų. Tai tik teorija, nes įrodyti ir pagrįsti šio spėjamo fenomeno tikrumą neįmanoma, bent jau kol kas. Hipotezės esminis trūkumas yra tas, kad ji nepajėgi pagrįsti pirminės materijos atsiradimo priežasties ar priežasčių. Teorija kalba apie esą buvusį, iš kažkur (!?) atsiradusį pirminės materijos užuomazginį nedidelio ir neįtikėtinai didelio tankio branduolį, kuriam savaime sprogus, susiformavo Visatos sudedamosios dalys (galaktikos ir visa kas matoma bei nematoma), tik jau iš kur kas mažesnio tankio materijos, nes materija esą perpasiskirstė. Hipotezės šalininkai remiasi astrofizikinių tyrinėjimų duomenimis, rodančiais laipsnišką ir nenutrūkstamą Visatos plėtimąsi, kas liudytų kažkada esą įvykusį sprogimą. Taigi, pirminis materijos „gemalas“, nesvarbu ar jis sprogo, ar ne, logiškai mąstant, turėjo atsirasti kažkieno rūpesčiu. Tikintiems tai yra žinoma. Tiesa, Katalikų Bažnyčios mokslas nekalba, net neužsimena apie pirminį materijos koncentratą, ji tiesiog teigia/konstatuoja, kad Dangų, Žemę ir visa kita Dievas sukūrė per šešias dienas. Sprogimas neminimas. Taigi, lieka sureikšminti ir išaukštinti dieviškojo prado faktą.
Tie, kurie vadovaujasi bažnytine doktrina suvokia, kad jiems yra duota, gal suteikta privilegija savuoju protu pajusti santykį su transcendentiškumu, pastarajame įžvelgiant ir savo paties, kol dar gyvas, vietą tame būsimame vilties scenarijuje. Tikintieji lygiai taip pat supranta dėkingumo svarbą už jiems suteiktą protinę gebą įsijausti į neįsivaizduojamo senumo įvykių retroviziją. Laikydamiesi savo tikėjimo, kartu jie dėmesingai išklauso ultra senųjų laikų istorijos versiją apie kažkada įvykusį grandiozinį incidentą, davusį eigą pradžių pradžiai, tolimesnei kosminei mega evoliucijai ir kažkokiu būdu, kažkuriuo momentu įvykių arenoje pasirodant žmogaus esybei.
Dalį visuomenės tenkina banalus teiginys „kaip radome, taip ir paliksime“, nesivarginant susivokti ikiproistoriniuose įvykiuose. Betgi praeities nežinomybė kamuoja daugelio žmonių vaizduotę, smalsumas kaitina protą bei pasiryžimą sužinoti visą tiesą bet kokia kaina. Vaizduotę apramina ir nuo perdegimo ją saugo Bažnyčios skelbiamos tiesos, kurių teiginiai teikia pakankamai logiškus ir kol kas vienintelius išsamius paaiškinimus.
Mėgindami savuoju mąstymu prisikasti prie esmių esmės, leisdami sau pramogą įžengti į transcendentinį pasaulį bei jo egziztencinį sąlyginumą (sąvokomis neišreiškiamą tenykštės būties unikalumą), mes rizikuojame prarasti savąjį filosofijos atramos tašką, pajuntame, kad mūsų žemiškasis mąstymo modelis ten nebeveikia, jis netenka mūsiškės logikos, jis tiesiog bankrutuoja. Turime omenyje domėjimąsi, kas gi buvo tas ne tik Pasaulio pradžios architektas, bet ir to architekto pirmtakas ar pirmtakai!? Tų pirmtakų pirmtakai irgi? Tokie ir panašūs žemiškieji klausimai nuveda į niekur, į nusišnekėjimą – ko gero, net ir didžiausias žemiškojo pažinimo (lot. mundanae cognitionis) eruditas išsisuktų nuo atsakymo, čia pat pasiteiraudamas: koks kitas klausimas? Netgi pasitelkiant žmogaus sąmonės srautus, ties šiuo atskirties kordonu ir baigiasi mums nepažįstamo pasaulio atskleidimo galimybės.
Technologijų pažangos dėka ir jos milžiniškos spartos akivaizdoje kiekviena diena gali pateikti netikėtumų, kurie galbūt pakeis, arba – įtikinamai patvirtins mūsų dabartinį supratimą apie tą didingą pradžių pradžią. Tikintieji yra linkę manyti, kad visas tolimesnis Visatos evoliucinis procesas, matyt, buvo kuruojamas ir valdomas tų pačių Visagalių jėgų, kurios užvedė visą ekstremaliai sudėtingą mechanizmą. Tam prireikė kosminių įvykių gausos ir laiko, atvedusių iki šių dienų realijų. Kas benutiktų, kokie atradimai bestebintų, bet religija apskritai, ir mūsų katalikų konfesija konkrečiai, panašu, išpažins, išsaugos ir brangins savo fundamentinį Visatos kilmės suvokimą.
Iš Bažnyčios hierarchų girdime, jog katalikai ieško būdų kaip suderinti mokslo ir religijos požiūrius į Visatos kilmę. Panašu, tai įmanoma, mat dar popiežius Jonas Paulius II aiškino, jog katalikiškasis tikėjimas ir mokslas yra suderinami: „Mokslas gali apvalyti nuo klaidų ir prietarų; religija gali apvalyti mokslą nuo stabmeldystės ir netikrų absoliutų“. Kai kas tvirtina, kad mokslas irgi yra tikėjimas.
Kaunas
„XXI amžius“, 2025 m. sausio 10 d., nr. 1–2 (2614–2615)